nuotrūkis

núotrūkis sm. (1), nū́trūkis (ž.) (1) 1. atspėjamas, laisvas laikas: Padarai žmogus núotrūkiais kai ką Mrc. Rudens laike nė vienam nuotrūkio nėra rš. 2. žr. nuotrūkė 1: Čia man tik nuotrūkis, o naudos jokios Lš. 3. Sut kas nutrūkę, nutraukta nuo ko: Nuleisiu ant jūsų piktybę jūsų ne kitaip, tiktai kaip nuotrūkį akmenio ižgi mūro aukšto MP98. 4. nuostolis: Didis ponams nū́trūkis, kaip nėra baudžiauninkų arba gyvuliai iškrinta J.